Laidotuvių palydų parinkimas ir išdėstymas susijęs su specifiniais protokolais ir tabu; toliau yra keletas bendrų dalykų, į kuriuos reikia atsižvelgti:
Į laidojimo priedus paprastai įtraukiami daiktai, kuriuos mirusysis brangino per savo gyvenimą,{0}}pvz., pypkės, kaligrafijos šepečiai ar maldos karoliukai-, taip pat kuokšteliniai grūdai, simbolizuojantys viltį, kad mirusysis pomirtiniame gyvenime mėgausis be materialinio trūkumo. Be to, daiktai iš nefrito, keramikos, krištolo ar agato-kartu su *Ruyi* skeptrais, abakusais ir „pinigų medžiais“-taip pat laikomi tinkamomis laidojimo aukomis.
Laidojimo palydos turėtų būti išdėstytos aplink kremavimo urnos šonus, o ne tiesiai ant jos, kad būtų išvengta nepagarbos mirusiajam. Be to, į laidojimo kamerą reikia susilaikyti nuo daiktų, kurie galėtų sutrikdyti mirusiojo sielą, -pvz., metalinių daiktų ar elektroninių prietaisų-.
Kadangi šie priedai ilgai išliks po žeme, reikėtų rinktis daiktus, kurie yra atsparūs korozijai, oksidacijai ir lūžimui.
Patartina neįtraukti per didelio laidojimo daiktų skaičiaus; paprastai pakanka pasirinkti tik keletą reprezentatyvių dalių. Pavyzdžiui, manoma, kad auksas ir puikus nefritas sustiprina *Feng Shui* energiją laidojimo vietoje ir taip skatina būsimą mirusiojo palikuonių gerovę.
Dėl įkurdinimo tabu: laidojimo ceremonijos metu ant kremavimo urnos turi būti apsaugota nuo tiesioginių saulės spindulių; tai paprastai pasiekiama uždengiant jį skėčiu arba uždengiant juodu audiniu. Be to, reikia užtikrinti, kad gyvųjų šešėliai nepatektų į laidojimo kamerą ir neliktų joje.
Šie konkretūs protokolai ir tabu atspindi žmonių gilią pagarbą mirusiajam, taip pat jų įsitikinimus apie pomirtinio gyvenimo prigimtį.