Jau neolito laikotarpiu jau buvo paplitęs primityvus tikėjimas „sielos nemirtingumu“; iš tiesų, laidojimo artefaktai buvo atkasti archeologinėse vietose, susijusiose su tokiomis kultūromis kaip Hemudu ir Dawenkou. To laikmečio žmonės dėdavo keramikos ir nefrito daiktus į mirusiojo kapus, tikėdamiesi, kad mirusieji galės tęsti savo kasdienybę ir rutiną pomirtiniame gyvenime taip, kaip ir šiame pasaulyje.
Džou dinastijos laikais buvo paplitęs paprotys naudoti nefritą kaip ritualinius indus aukojimo apeigoms. Ši praktika neapsiribojo svarbiomis apeigomis-, tokiomis kaip protėvių garbinimas ir dangaus garbinimas-, ir apima išsamią ir išsamią sistemą, reglamentuojančią nefrito naudojimą laidotuvių apeigose.
Nefrito laidojimo objektai tarnavo ne tik kaip ritualinio protokolo ar socialinio statuso ženklai; iš esmės jie įkūnijo nuoširdžius gyvųjų siekius-bendras noras, kad mirusysis džiaugtųsi palaimintu gyvenimu anapusiniame pasaulyje. Dėl šios gilios priežasties paprotys laidoti mirusiuosius su nefrito dirbiniais išliko iki šių dienų.